Ar galima reikalauti daugiau nei fiksuoto dydžio kompensacijos? 12 straipsnis ir papildomas žalos atlyginimas

Kompensacija pagal 7 straipsnį nustatoma pagal skrydžio atstumą, o ne pagal tai, kiek sutrikimas jums kainavo. Sujungtose bylose C-581/10 Nelson prieš Deutsche Lufthansa ir C-629/10 TUI Travel ir kt., kurias didžioji kolegija išnagrinėjo 2012 m. spalio 23 d., Teisingumo Teismas laiko praradimą apibūdino kaip nepatogumą, o ne kaip žalą dėl vėlavimo Monrealio konvencijos 19 straipsnio prasme. Todėl fiksuoto dydžio kompensacija buvo laikoma suderinama su konvencija.

Ta pati logika kartojasi byloje C-354/18, Rusu prieš Blue Air, išspręstoje 2019 m. liepos 29 d. Byla susijusi su atsisakymu vežti. Blue Air pagal reglamentą siūlė keleiviams po 400 eurų, tačiau jie manė, kad ši suma atlygina tik jų neturtinę žalą, ir papildomai reikalavo atlyginti prarastą atlyginimą. Teisingumo Teismas atsakė, kad 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta suma nėra skirta atlyginti tokią žalą kaip prarastos pajamos ir kad tokia žala gali būti papildomos kompensacijos pagal 12 straipsnio 1 dalį objektas. Fiksuotos sumos atlygina žalą, kuri iš esmės vienoda visiems paveiktiems keleiviams, o individuali žala reikalauja vertinimo konkrečiu atveju ir gali būti atlyginta tik vėliau.

Išvada paprasta: nėra prasmės ginčytis dėl didesnės fiksuotos sumos, nei suteikia atstumas. Jei norite, kad būtų padengti faktiniai nuostoliai, reikia eiti kitu keliu.

12 straipsnio 1 dalį sudaro du sakiniai. Pirmasis sako, kad reglamento taikymas nedaro poveikio keleivio teisei į papildomą kompensaciją. Antrasis sako, kad pagal reglamentą suteikta kompensacija gali būti atimta iš tokios kompensacijos.

Ką tai reiškia, buvo nagrinėta byloje C-83/10, Sousa Rodríguez ir kt. prieš Air France, trečiosios kolegijos sprendime 2011 m. spalio 13 d. Teismas sąvoką papildoma kompensacija išaiškino taip, kad nacionalinis teismas gali, laikydamasis Monrealio konvencijoje ar nacionalinėje teisėje nustatytų sąlygų, priteisti atlyginimą už žalą, įskaitant neturtinę žalą, atsiradusią dėl oro vežimo sutarties neįvykdymo.

Taigi 12 straipsnis pats nesuteikia teisės į pinigus. Tai atviros paliktos durys. Ko galima reikalauti, kaip tai įrodyti ir kiek bus, lemia nacionalinė teisė arba konvencija, o ne reglamentas. Praktiškai tai civilinis reikalavimas, kai paprastai reikia parodyti ir nuostolį, ir jo ryšį su sutrikimu. Jei reikalavimas grindžiamas Monrealio konvencija, oro linija taip pat gali išvengti atsakomybės už žalą dėl vėlavimo, jei įrodo, kad ėmėsi visų priemonių, kurių pagrįstai galima buvo reikalauti žalai išvengti, o atsakomybė vienam keleiviui ribojama didžiausia suma (19 ir 22 straipsniai).

12 straipsnio 2 dalis papildomai nurodo, kad 1 dalis netaikoma keleiviams, kurie savo noru atsisakė rezervacijos pagal 4 straipsnio 1 dalį, tai yra, atidavė savo vietą mainais į naudą, kai oro linija tikėjosi, kad teks atsisakyti vežti. Išimtis vis dėlto nedaro poveikio nacionalinės teisės principams ir nuostatoms, įskaitant teismų praktiką.

Visa tai aprašo 12 straipsnį dabartine redakcija. Reglamentas (ES) 2026/2202 pakeičia 12 straipsnį nauja redakcija, taikoma nuo 2027 m. spalio 23 d. Pagal ją kompensacija pagal 7 straipsnį atimama iš atlyginimo ar kainos sumažinimo pagal kitus teisės aktus ir atvirkščiai, jei teisės saugo tą patį interesą arba turi tą patį tikslą. Tada atėmimas tampa privalomas. Kaip nauja taisyklė siejasi su žalos atlyginimu pagal nacionalinę teisę ar Monrealio konvenciją, Teisingumo Teismas dar nenagrinėjo.