Pavėlavęs, sugadintas ar dingęs bagažas: kaip veikia atlyginimas

ES reglamentas 261/2004 nustato minimalias teises, kai atsisakoma vežti, skrydis atšaukiamas ar vėluoja. Registruotas bagažas ten nereguliuojamas. Atsakomybė už bagažą grindžiama Monrealio konvencija, prie kurios ES prisijungė Tarybos sprendimu 2001/539/EB ir kuri ES teisėje įgyvendinama reglamentu (EB) Nr. 2027/97 su pakeitimais, padarytais reglamentu (EB) Nr. 889/2002. Pagal to reglamento 3 straipsnio 1 dalį ES oro vežėjo atsakomybę už keleivius ir bagažą reglamentuoja konvencijos nuostatos, o pakeistas 1 straipsnis jas išplečia vežimui oru vienos valstybės narės viduje, tai yra ir grynai vidaus skrydžiams su ES oro vežėju. Kitais atvejais konvencija taikoma tarptautiniam vežimui tarp valstybių, prisijungusių prie jos (1 straipsnio 2 dalis). Jei skrendate su ne ES bendrove į šalį ar iš šalies, kuri neprisijungusi, gali galioti kitos taisyklės.

Konvencijos 17 straipsnio 2 dalis daro vežėją atsakingą, jei registruotas bagažas sunaikintas, prarastas ar sugadintas, jei žalą sukėlęs įvykis įvyko orlaivyje arba tuo metu, kai bagažas buvo vežėjo priežiūroje. Jei žalą sukėlė paties bagažo savybės ar būdingas defektas ar silpnumas, oro linija už ją neatsako, o už rankinį bagažą oro linija atsako tik tada, jei ji ar jos darbuotojai ar atstovai sukėlė žalą kaltu veiksmu ar neveikimu. Vėlavimo atveju taikomas 19 straipsnis: oro linija atsako už žalą dėl vėlavimo, bet išvengia atsakomybės, jei įrodo, kad ėmėsi visų priemonių, kurių pagrįstai galima reikalauti, arba kad jų imtis buvo neįmanoma.

Šie du keliai gali vykti lygiagrečiai. Jei pats skrydis taip pat buvo atšauktas ar labai vėlavo, tai vertinama atskirai pagal 261/2004, kurio 12 straipsnis aiškiai palieka nepaliestą teisę į papildomą kompensaciją, tačiau pagal reglamentą išmokėta kompensacija gali būti atskaityta nuo tokio atlyginimo.

22 straipsnio 2 dalis riboja vežėjo atsakomybę už sunaikintą, prarastą, sugadintą ar pavėlavusį bagažą suma kiekvienam keleiviui. Pradiniame konvencijos tekste nurodyta 1 000 specialiųjų skolinimosi teisių, tačiau 24 straipsnyje yra periodinės ribų peržiūros mechanizmas, o po paskutinės ICAO peržiūros nuo 2024 m. gruodžio 28 d. galioja 1 519 SDR. SDR, specialiosios skolinimosi teisės, yra apskaičiavimo vienetas, todėl suma eurais kinta pagal kursą.

Du ES Teisingumo Teismo sprendimai patikslina ribą. Byloje C-63/09, Walz prieš Clickair, teismas nusprendė, kad žalos sąvoka 22 straipsnio 2 dalyje apima ir turtinę, ir neturtinę žalą. Taigi riba taikoma viskam, ko reikalaujate, o ne kiekvienai žalos rūšiai atskirai. Byloje C-410/11, Espada Sánchez ir kt. prieš Iberia, teismas nusprendė, kad teisė į atlyginimą ir atsakomybės apribojimas taikomi ir tada, kai keleivis reikalauja atlyginimo už bagažą, užregistruotą kito keleivio vardu, jei prarastame bagaže iš tikrųjų buvo reikalaujančio keleivio daiktų. Šeimai, kuri daiktus išskirstė į bendrus lagaminus, tai gali būti labai svarbu.

Riba yra riba, o ne fiksuota suma. Turite galėti parodyti, kokią žalą patyrėte, ir kaip įrodymus vertėtų turėti kvitus, bilietus ar įlaipinimo talonus ir nuotraukas. Kelias į aukštesnę ribą, kurį nurodo 22 straipsnio 2 dalis, yra toks: kai registruotą bagažą perdavėte vežėjui, praktiškai registracijos metu, padarėte vadinamąjį specialų pareiškimą apie bagažo vertę ir sumokėjote papildomą mokestį, jei jo buvo paprašyta. Riba netaikoma ir tada, jei įrodoma, kad oro linija ar jos darbuotojai ar atstovai sukėlė žalą turėdami tikslą padaryti žalą arba labai neatsargiai ir žinodami, kad žala gali atsirasti (22 straipsnio 5 dalis), o tai yra aukštas reikalavimas. Be to, pati oro linija gali būti prisiėmusi aukštesnes ribas arba jų visai nenustačiusi (25 straipsnis).